Paminklas

Mūsų galvose esantys nykštukai įkūrę atskirtą organizaciją, kuri atsakinga už mūsų identiteto formavimą. Šis darbas sunkus ir be galo ilgas. Čia vyksta nuolatinis duomenų rinkimas, analizavimas ir rūšiavimas. Darbininkai neturi laiko poilsiui, dirba viršvalandžius, kartais net miega darbo vietoje, nes juk Tu absorbuoji milžiniškus informacijos klodus…

Atskiras padalinys yra atsakingas už atminties išsaugojimą. Kitas skyrius nuolat kelia klausimus ir siunčia juos į smegenų dalį atsakingą už tavo susimąstymą ir žingeidumą. Taip, taip… tavo smegenys (gali labai garsiai arba labai tyliai) siekia užpildyti informacijos spragas, papildyti jau turimą informaciją ir tokiu būdu, lyg dėliodami milžinišką dėlionę, kuria MUS.

Vienas iš svarbių klausimų yra iš kur mes esame kilę.

Šeimos istorijos apipintos legendomis ir pasakojimais. Dažnai reikia daug tyrimų, kad priartėtume prie tiesos. O dar dažniau tiesa taip ir lieka neaiški, mitologizuota, nes nebėra kam papasakoti ar prisiminti.

Senovės egiptiečiai sakydavo, kad žmogus gyvas tol, kol išsaugojamas kūnas (mumija), siela (nemirtinga keliauja į anapusinį pasaulį) ir prisiminimas. Todėl jiems buvo svarbu įamžinti mirusįjį, kad jo nepamirštų, apie jį kalbėtų. Buvo statomos piramidės, šventyklos, statulos, antkapiai…

Mes savo mirusiuosius prisimename iš nuotraukų, pasakojimų, įrašų… paminklų ir antkapių… ir kt.

Gal todėl ir stovi toks akmuo su vardais… Kad prisimintume… kad žinotume… kad aplankytume…