arba kaip mes metalo laužą rinkome
Litas
Labai dažnai, kai užsiimi kokiu nors hobiu, žmonės keistai į tave žiūri ir sako “užsiimk normalia veikla”. O kas yra “normalu”? Dirbti? Ilsėtis? Dirbti? O gal visos veiklos turi būti matuojamos pinigine naudos išraiška? “Like” skaičiumi socialiniuose tinkluose? Sekėjų gausa?
XXI a. “normalumo” suvokimas tapo labai diskutuotinas dalykas. Čia iškart prisimenu draugės žodžius: “Jei tau gerai, tai kodėl kitiem rūpi? Gal jie savo gyvenimo neturi?”
Hmm… Gera mintis… Logiškai mąstant, jei žmonės turi, ką veikti, yra laimingi savo veiklose ir poilsyje, tai kodėl nuolat kyla poreikis “auklėti kitą”? atrodo, kad visi esame ekspertai 🙂 ir kažkaip pamiršome žodį “patarimas”.
Tokia situacija, ypač, kai viską metęs po darbų krauniesi detektorių, kastuvą, pinpointerį ir kuprinę, kažkodėl verčia kraipyti galvas.
– Šįkart gal lobį parveši, – pasišaipo ir prideda, – gana to metalo laužo.
– Mūsų darbas, ne tik lobį rasti, bet ir valyti laukus nuo metalo laužo. Visiem geriau. Ir, be to, galima laužą priduoti ir bent sunešioti batai ar sulaužytas kastuvas atsipirks.
Išvykos su metalo detektoriumi turi daugybę privalumų: sportas (patikėkit – eini, kasi, tupiesi, stojiesi… ir taip neaišku kiek kartų… sporto salė vėliau atrodys kaip vaikų žaidimų aikštelė), buvimas gryname ore, savotiška meditacijos forma (esi su savim ir detektoriumi, susilieji su gamta ir savo mintimis), žinios ir atradimo bei nusivylimo jausmas.
– Visi pradedantieji kasa metalo laužą, – porina metalo detektorių asas.
Na taip, kasa, nes reikia kažkaip išmokti atskirti metalus, dydžius ir pan. Tačiau kartu tai kilni misija – išvalyti lauką. Aišku, po 101 vinies nori sviesti į šoną įrankius ir eiti namo, bet juk ir į kosmosą ne iš pirmo karto pakilti pavyko.
Mūsų darbas ne tik lobį rasti, bet ir valyti laukus nuo metalo laužo. Visiem geriau.
ieškotojas
O su tais vinimis irgi įdomu… Juk jie irgi turi savo formas, dydžius, paskirtis. Čia, žiūrėk, iš po žemės išlenda kaltinis, čia sovietinis ir netoliese mėtosi arklio pasagoms tvirtinti skirti. Ir kuo ne atradimas?
Visi radiniai padeda sudėlioti vietovės, kurioje keliauji, istorijos dėlionę. Juk retai kuris tikrai pasidomite savo aplinka (ypač šiandien, skubančiame, nuolat nesikeičiančiame, technologijų perpildytame pasaulyje. Sakoma, kad informacija aktuali vos kelias minutes, t.y. tol kol “scroll’ini” žemyn).
Čia dabar viskas apaugę, užžėlę, o anksčiau buvo kelias, stovėjo namai, gyveno žmonės. Kažkoks veikėjas pametė pinigėlį (greičiausiai vėliau gavo velnių iš savo antrosios pusės), o arkliukas susižeidė koją, nes vinis iškrito iš pasagos.
Visos istorijos vertos papasakoti, o kritikai (niurzgos ir piktūnai) – atsipalaiduokite.
