1.

Rubi ir Sali buvo draugės.

Kartais atrodė, kad ta jų draugystė tebuvo aplinkybių nulemta. Jos buvo skirtingos: charakteris, pomėgiai, išvaizda, stilius… Tačiau jas vienijo keisti jų vyrai ir bendras verslas. Nebuvo dienos, kai juodvi nebendrautų (žinutės, skambučiai, juokingi vaizdeliai ir dar juokingesni video arbe ne..).

–        Labas, mieloji, – išsiviepė Sali.

–        Labas, – atsakė kiek nenuotaikingai Rubi įeidama vidun.

Sali namai buvo išpuoselėti, modernūs, visi daiktai turėjo savo vietą, o ponas voras nė nedrįso kelti kojos vidun. Viskas kvepėjo citrinomis ir jazminais.

–        Na, nereikėjo neštis maisto, – maloniai cypsėjo Sali.

–        Tuščiom gi neisi, – sarkastiškai tarstelėjo Rubi.

–        Vyno?

–        O taip!

–        Kur taviškis bastosi?

–        Po švenčių vis dar su paklode kažkur kampe mėtosi. O tavo?

–        Kaip išskrido, taip negrįžo. Artas daro blogą įtaką. Abu vis kažkur pradingsta.

–        Pasakyk Farai, tai iškart pariš, kur bastosi. Nereiks nė mergų, nė gėrimų…

–        Kad mergom čia nekvepia… O ir negeria jau kurį laiką… Ir šiaip…

Vynas užpildė taures. Sali įjungė kažkokią klasikinę muziką.

–        O tu girdėjai, Pukis išleido albumą, – godžiai gurgštelėjo vyno Rubi ir išsidrėbė ant baltos sofos. Dar spėjo pagalvoti, kad reiktų atsargiau, nes vyno dėmės sunkiai išsiplauna.

–        Galės vėl susirasti kokią jauniklę. Kaip praeitą kartą. Kur jo protas? Senas ir durnas. Kaip jis atrodo? Bent apsiskustų ir susišukuotų, o dabar, tipo, rokeris. Bezdalas jis, o ne rokeris, – atsisėdo ir Sali.

Abi nusijuokė.

Pūkuotukas Roker buvo Sali tėvas. Jie amžinai pykosi dėl jo draugių. Ar ji turėjo teisę priekaištauti? Tikriausia… Tačiau visi konfliktai vedė ten pat – jis ir vis jaunesnė jo draugė. Pūkio vaikai buvo net nutarę, kad vieną dieną tėvelis jiems parves kūdikį ir lieps užsiauginti sau mamą. Skamba juokingai, bet buvo nebejuokinga. Jei jie visi gyventų kur nors kitur, tikriausiai Pūkis seniai sėdėtų kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą ar dar ką nors panašaus.

–        Tai kaip Helouvynas? – Sali įpylė dar vyno.

–        Kaip kaip… Kaip visada… – suprunkštė Rubi. – Mano brangiausias savaitę prieš ruošiasi, puošiasi, spendžia spąstus, kabinėja pabaisas ir taškosi kraujais, o paskui išsigandęs prideda į kelnes ir sėdi susisukęs kampe, verkia. Kitaip nebūna. Aišku šiemet supanikavo anksčiau… Nespėjo nė visų savo „baubų“ pakabint. Kai per žinias pranešė apie karantiną, tai ne tik paklodės prireikė.

–        Na, epidemijos seniai buvo. Šįmetinė kažkokia neaiški. Liepia nesibūriuoti, uždarė verslus. Nepagalvoja visai apie ekonomiką.

–        Kai spaudysi kraujais, voliosiesi kankinama skausmų tikrai apie ekonomiką negalvosi, – užvertė akis Rubi, ištuštino taurę vyno ir demonstratyviai įsipylė dar. Butelis liko tuščias.

–        Maniškis irgi taip sako, – Sali iš baro paėmė dar vieną butelį vyno ir atkimšo.

–        Nuuu, matai…

–        Bet kažkaip jau viskas čia neaišku.

–        Tik nekalbėk, kaip tie internete. Nemačiau, vadinasi nėra. Bleeee, proto gi nematai, vadinasi, nėra.

–        Logiška, drauge, logiška.

–        Tik kažin, ar teisinga. Išgerkim už tai.

Taurės pakilo į viršų ir tuoj buvo ištuštintos. Ir vėl pripiltos.

–        Mano vyras, – dėstė toliau Rubi, – buvo absoliučioj panikoj. Kai per žinias pranešė, jog įvedamas karantinas, jam tarsi kas galvoj nutrūko. Žinau, nesakyk, jam ir taip trūksta ten galvoj ne vieno ir ne dviejų varžtų, bet šįkart matyt paskutinis sveikas lūžo. Jis suisterikavo, užsidarė savo kambary. Tai pirma. O antra, nepatikėsi, apsirengė apsauginį kostiumą, dujokaukę ir vaikšto, garsiai šnopuoja, po namus. Pala, pala, nenutrauk manęs… Jis prisipirko dezinfekcinių nesąmonių ir daro tvarką namie…Išsivaizduoji.. Mūsų namie jis daro tvarką… Gyvenime nesu mačius jo su siurbliu ar drėgna šluoste, o čia laksto kaip išprotėjęs su kostiumu tuo apsivilkęs ir viską valo, šveičia, meta į maišus, purškia…

Sali linksėjo galva. Ji bandė išsivaizduoti, kaip viskas turėjo būti ir kartu užjautė draugę, kurios vyras ir taip buvo trenktas, o dabar iš vis išdurnėjo.

–        Dar čia ne viskas, – tęsė Rubi. – Jis apjuosė visą tvorą elektros laidais ir spygliuota viela. Sako, mažute, nesibijok, tie infekuoti zombiai pas mus nepateks… Kokie dar zombia? Bet jis užsispyrė ir fsio… paskui gerą pusdienį kankino mogus, kad šie kastų jam griovius, prileistų vandens… dabar klausi, kam to reikia? Jis, blemba, nusprendė paleist piranijas… Išsivaizduoji? P I R A N I J A S, – paskutinį žodį moteris lėtai pasakė paraidžiui pabrėždama kiekvieną raidę. – P I R A N I J A S! ! !  

–        O jos nesušals? Gi žiema artėja… ir šiaip šalta, – nutaisė susirūpinusį veidą Sali.

–        Dzin, tos piranijos. Tas durnius įtikėjo, kad šitas virusas mirtinas ir jis mirs, – įsijautė į pasakojimą Rubi. Matyt, ėmė veikti vynas, nes vieną taurę keitė kita.. Vieną butelį keitė kitas…

–        O jis kartais nėra nemirtingas? – pasitikslino Sali.

–        Būtent. Idiotas.

–        Na, gal ir būna kokių atvejų, kad miršta ir nemirtingi.

–        Jei būna, norėčiau žinoti.

Abi moterys ėmė kvatotis. Taip nuoširdžiai…