Dvi dienos keistų atradimų
Pika
Negalima žmogui duoti gražių daiktų, nes tuoj ims svajoti apie dar daugiau. Mūsų nykštukai, gyvenantys smegenyse, kaip šarkos, mėgsta viską, kas nauja ir blizga… Pamatę tai, tuoj puls spaudinėti mygtukus, o jūs tapsite bejėgiai atsispirti ir greitai būsite įtikinti – “noriu”. Aišku, yra ir kiti, racionalūs ir apgalvojantys, kurie bandys priešintis “noriu” bangai, bet jie turės nugalėti dar vieną būrį – “o tu įsivaizduok, kaip dar gali būti”.
Toks mūšis vyksta kiekvieną dieną, bet… juk taip linksmiau…
O kas nutiko mums? Mums parodė seną, aprūdijusį objektą ir paklausė, kas čia… Nykštukai išplėtė akis… Subėgo tikriausiai visi, kurie telpa mūsų galvoje…
O kas čia?
Nykštukai šaukė ir bėgiojo, rausė visus atminties klodus, buvo įdarbintas visas operacijų centras. Netgi naktinė pamaina buvo pažadinta ir išsiųsta į paiešką. Užvirė tikras chaosas. Kas atminties bibliotekoje rausiasi, kas verčia ieškoti kituose šaltiniuose, dar kiti šaukia – kitomis kalbomis, skaityk kitomis kalbomis. Deja, atitikmens niekaip nepavyko rasti.
Grupių vadovai gėrė vieną po kito kavos puodelius (ką ten puodelius, visi puodai…) ir grūmojo komandoms, o šalimais intensyviai veikė vaizduotės komanda:
“Kaip gražu… Čia bus labai senas… Ginklas… Gal ne, bet kažkas labai gero ir įdomaus… Ginklas… Gal nesenas, nes skylutės labai fabrikinės… Tu manai anksčiau žmonės nemokėjo skylučių išmušt?..”
Galiausiai buvo nuspręsta kreiptis į profesionalus ir… po poros valandų pasipylė spėjimai:
- “Peikena… nors gal ne… peikena neturi užaštrintų ašmenų… visokių peikenų yra, priklauso nuo laikotarpio ir vietovės… bet vis tiek nepanaši… va kokia… ne, ne, ne…”
- “Paprasčiausių akėčių dalis… ar tu esi matęs akėčias? Va kaip atrodo akėčių virbas…”
- “Turi būti kokios ieties dalis, nes tuščiavidurė”
- “Senovinis plono ledo pramušėjas… Ar tu ant ledo nesi buvęs? Buvau ir žinau… Tokį aš turiu.. Tik čia labiau nusidėvėjęs, visko gyvenime matęs…”
- “Plonų ir tuščių kaukolių pramušėjas čia…”
- “Gal toks? (panašu… labai panašu… vykdomas tyrimas) Panašu, tik briaunos ne tokios… reikia daugiau pagooglint, nes visokių variacijų yra… (mes googlinam, googlinam… nerandam)… Va… Oooo… Panašu? Identiška!!!!!”
BEFORE
AFTER
autorius nežinomasGal nesenas, nes skylutės labai fabrikinės... Tu manai anksčiau žmonės nemokėjo skylučių išmušt?.."
Kas yra pika? Tai pėstininkų ir raitininkų ginklas, ietis su rantytu galu (savotiškas ginklo patobulinimas). Tokia forma buvo naudojama pramušti šarvus. Tai daug efektyvesnis ginklas, nes briaunuotas ir pagaląstas antgalis koncentruodavo jėgą į šarvus (lengviau pradurti), plius, smigdamas į audinius, jis padaro daugiau žalos (žaizda didesnė, plėšiami audiniai) lyginant su įprastais plokščiais ar nusmailintais (kūginis tipas) atgaliais.
Antgalį sudaro geležtė, mova ir nuo movos einančios juostos (tvirtinimo detalės), kurios sustiprindavo jungtį ir trukdydavo perkirsti kotą.
XVIII a. pėstininkai naudojantys pikas stovėdavo pirmose eilėse ir neleisdavo puolančiai grupei priartėti prie muškienininkų. Kavaleristų pikos buvo ženkliai trumpesnės nei pėstininkų. Paprastai pikos buvo 3-4 m. ilgio, ilgėsnės (6 m.) buvo naudojantis kovojant pikininkui prieš pikininką (iš esmės laimėdavo tas, kurio pika buvo ilgesnė, stipresnė).
Tokias pikas naudojo Rusijos kazokų būriai iki pat pilietinio karo pabaigos, TSRS raudonosios armijos kavalerija pikas naudojo iki 1931 m., o kazokai – iki 1941 m.
