1.

Visos normalios istorijos turi pradžią ir pabaigą.

Pavyzdžiui, pasakos prasideda žodžiais: „kartą, seniai, labai seniai…“. Kaip gražiai tai nuteikia. Atrodo, kad viskas, kas toliau bus pasakojama, automatiškai, turės idealią pabaigą. Veiksmas bus apie sunkumus, kuriuos pamažu arba visai nesudėtingai pagrindiniai herojai išspręs. Bus priešų. Bus meilės (tokios rožinės, kad net vemt verčia). Bus pagalbininkų. Bus nuotykių. Ach, ach, ach… Kaip gražu… Nepriekaištinga…Užgniaužia kvapą..

Na gi, verčiam lapus, ryjam tekstą… Kokia puiki istorija!

2.

Rudeniniai lapai krenta žemyn

Sukasi pagauti vėjo

Atrodo, kad šoka

Rudeniniai lapai tėškiasi į žemę ir sukaukia

Tu jų riksmo negirdi

Negirdi, kaip ir daugelio kitų dalykų

Nes aplinkui tiek spalvų

Jie sukasi ir šoka

Jie krenta ir rėkia

…

3.

Aš jums papasakosiu, kaip baigėsi viena labai keista istorija. Tokia keista, kad net nieks nežino, kaip ji prasidėjo… Tiksliau nieks nežino, kodėl ji prasidėjo, kas buvo tas inspiracinis momentas pastūmėjęs domino kaladėlę, tačiau visi numano, kad dėl to kaltas mažas nykštukas nekaltomis mėlynomis akimis (argi toks padarėlis gali ką nors bloga padaryti?).

Ir vis dėlto, kas čia per istorija ir kodėl apie ją reikia kalbėti (šiais laikais viskas yra svarbu, o ypač mano nuomonė. Ji net, sakyčiau, yra svarbesnė už tavąją)?

Nereikia, bet aš ją pasakosiu, o tu skaitysi. Jei neskaitysi, prirašysiu blogų komentarų tavo puslapyje ir tu jausiesi blogai. Nagi, pripažink, suintrigavau arba išgąsdinau… Šaunuolis… Taip ir toliau…