Pirmoji moneta

Antra ekspedicija prasidėjo vėlyvą penktadienio popietę. Saulė dar buvo aukštai horizonte, termometro stulpelis rodė +28, danguje nė debesėlio, o mes kastuvą į rankas, metalo detektorius ant peties, vandens ir obuolių ir į paieškas.

Pieva buvo apdirbta, todėl kasti nebuvo sudėtinga (plius pora savaičių kas antrą dieną lyja), tačiau vos tik pajudinome žemę, pajutome tvaikų kvapą.

– Dar bus bajeris, lavoną rasim, – suriko vienas.

– Kažkur čia karvę seneliai buvo pakasę, – pamąstė antras (aišku, užkasė prieš gerus 20 metų, bet kaip prisimenu savo archeologinius kasinėjimus, net I-o pasaulinio karo kario palaikus atkasus ir atvėrus odinius batus, kvapas buvo geras).

Nebijokite, lavonų neradome, nors pora neaiškių kaulų mėtėsi lauke, o ir “lenciūgiuką” nemažą ištraukiau. Vis dėlto, vėliau, išsiaiškinome, kad mūsų menama karvė visai kitame plote palaidota, tačiau ten bus kitos ekspedicijos vieta. Aš vis dar tikiuosi ją atkasti ar bent jau surasti.

– Forumuose visi dalijasi monetų nuotraukomis, – ėmėme kalbėtis. – Kažkas rašė, kad tik po metų pasivaikščiojimų savo pirmąją rado. Ir ta, litas. Kažin, kiek mes užtruksim…?

Su tais žodžiais supypsėjo detektorius. Ok, lenkiamės ir kasam… Vis dar pypsi… o, žmogau! Moneta!  Ir tikrai visai nesvarbu, kad 1961 m. 20 kapeikų, svarbu tas jausmas, kad radai. Antra ekspedicija ir tu radai. Kiek emocijų!!!

Dabar suprantu, kodėl žmonės užsikabina už šios veiklos. Pypt… Detektoriaus signalas. O kas ten? Nežinomybė. Tu kasi, tikrini signalą. Ir realiai visai nesvarbu, kad ne lobį iškasei, o tik kultivatoriaus virbalą. Tas jausmas, kai atskleidžiama tiesa.

– O kodėl tavo radiniai, tokie dideli? – piktinasi. – Pas mane tik vinys ir gelžgaliukai. Po velniais! Kas čia per? Tu labai netrankyk, gal sprogs… (ne, nesprogo ir net nebuvo panašu, kad taip nutiks. Jokių įtaisų neradome).

Patarimas – jei labai karšta, pasiimkite kuo nusivalyti veidą, nes tie prakaito upeliai tiesiog žudo malonumą (nepadeda nei kepurės, nei skaros). Čia, kaip tas posakis “gyveni ir mokaisi”…

Aišku, patyręs ieškotojas juoksis skaitydamas mūsų patarimus, o mums visa tai labai nauja ir savo kailiu patiriame ir išgyvename visus iššūkius. Džiaugiamės, kad dar nesusidūrėme su uodų debesimis (prisimenate tokį žaidimą Diablo II, kur jūsų herojus turi “prasikapoti” pro vabalų debesis požemiuose?).

Iki kito karto 🙂