Tuščia paieškų diena
Akmenys
Dienos kaip tyčia... Karšta, kasti neįmanoma, nieko nėra...Dar vabalai kanda... Virš visko...
ieškotojas
Šiandien buvo kaip tik tokia diena. Nieko.
Aišku, šiame lauke mes ne pirmą kartą, tačiau taip sausai dar nebuvo. Nė vieno vinies! Visiškas nuostolis… (Pliusas, žingsniamatis suskaičiavo 15000 žingsnių, tai bent sveikatai gerai).
Aišku, ieškotojas turi vertinti ir tokias dienas. Jos moko kantrybės ir susikaupimo…
Pasakykit tai uodams, mašalams ir varmams… Kai kąs į nugarą, net žalia akyse pasidaro ir joks purškalas ar “trynalas” čia nepadės.
Netikėtai akį patraukia neįprastos formos akmuo. Žinoma, kad netoliese, kolūkių laikais, buvo vežami akmenys ir sprogdinami. Ko jau ko, o akmenų Dzūkijos krašte pakankamai ir kartais net per daug. O mūsų tyrinėjamoje vietoje, manome, prieš daug daug daug metų, turėjo tyvuliuoti ežeras, todėl įdomių formų ir spalvų netrūksta.
– Kaip dubenėlis, – nusijuokia.
– O šitas kaip ietis, – nustemba.
– O ten voras ir ekspedicija baigta…
Juokaujam… Niekas nesibaigė…
Įvairių formų ir dydžių akmenys sujaukė vaizduotę ir įsišnekėjome.
– O kažin jie naudodavo ir gamtos sukurtus akmenis ar visus patys gamindavo?
– Tu apie akmens amžių šneki? – linkteli. – Gamindavo nuskeldami, paaštrindami kampus… Bet manau, jei rasdavo tinkamą ir natūralų panaudodavo.
– Kaip šitą? – į dangų pakyla įspūdingas akmenukas.
O ten voras ir ekspedicija baigta...
Aš
Galima ir šitą naudoti. Jau imame įsivaizduoti, kaip galima pritvirtinti tokį akmenėlį ir naudoti. Labai jau maža ta ietis gaunasi ir kažin, ar gali padaryti kokios nors žalos. Bet kokiu atveju, detektorius buvo padėtas į šoną, o visas likęs laikas išnaudotas akmenėlių peržiūrai.
– O šitas koks, – šūkteli.
– Duok pažiūrėti, negailėk.
– Toks mielas statulėlės formos akmuo. Meškiukas? Pažiūrėk, rankytė, uodegytė…. Ko čia nematai? Žiūrėk atidžiau.
Vaikystėj iš kažkur buvome radę akmeninę statulėlę, kuri labai priminė storos moters figūrą be galvos. Tokia miniatiūrinė, šviesaus akmens (atmintis stipriai streikuoja, todėl galėjo būti ir kitos spalvos).
– O čia? Hmmm… Koks idealus, rožinis. Panašu į kvarcą kokį. Reikia pa’google’int. Na, panašus. Gal iš kokio papuošalo? O šitas? Toks baltas, vos ne permatomas… Viduje kažkoks inkliuzas, bet nesimato. Tikriausiai bus pamestas papuošalas ir iširęs. Kaip tai kodėl taip manau? Nes čia sodyba buvo. Plius netoli ėjo senas kelias, vadinasi judėjimas buvo…
Pasirodo diena ne tokia jau ir tuščia buvo.
Leidžiasi saulė. Anksti užklumpa tamsa. Kraunamės kuprines, susirenkame detektorius ir kastuvus. Beeinant plyšo batas ir šaka stipriai įdūrė į koją. Bet tai absoliutus niekis lyginant su ramybe, kuri tapo retu svečiu mūsų skubančiame pasaulyje.
