mes, po velniais, alkoholikai
rudens naktys
Kaip ir kiekvienas žmogus turintis savo hobį, svajoja, kad, kai tik gaus laisvesnę minutėlę, iškart spjaus į visas veiklas ir bėgs paskui savo idealą, taip ir mes su savo metalo ieškikliais, vos tik radus laiko, einame pypsianti. Bet, deja, rudens vakarai ilgi, o dienos trumpos, o kur dar nepavydėtinas oras… Todėl darbo dienomis vis mažiau lieka laiko ir galimybių išsigrūsti į nesenai apartus laukus.
Ši istorija prasideda šeštadienį. Diena kaip ir laisvadienis, bet nebūkime naivūs… Juk žmogui tikrai sunku būti be darbų, kurių jis pats prisigalvoja. Štai lapus reik sugrėbt, štai namą pastatyt… Taip ir eina mūsų gyvenimas, o kada su „pypsium“ pasivaikščioti? Toks klausimas mus persekiojo nuo pat penktadienio vakaro.
Šeštadienį, grėbdami lapus, žvalgėmės į žemę ir svaičiojome apie lapų „pūtiklį“ su pritaisytu metalo ieškikliu.
– Juk judesys panašus ir vienu šūviu nušautume du zuikius, – juokėmės.
Taip ir slinko valandos, taip ir didėjo sugrėbtų įvairiaspalvių lapų krūvos, taip ir leidosi saulė…
Sustačius grėblius prie sienos, apsidairome – jau aplink tvyro prieblanda, iki tamsos liko geras pusvalandis. Deja, jau nebespėsime išsiruošti į tolimesnę kelionę, bet galime apsižvalgyti čia pat kieme. Juk sodyba, kurioje jau tiek metų gyvename, tikrai nėra viena iš naujųjų.
Juk žmogui tikrai sunku būti be darbų, kurių jis pats prisigalvoja...
anonimas
Staigiai pasiimame „pypsių“ ir pirmyn. Antro nusprendėme neimti. Vienas ieškos vietos, kitas kas duobes ir žiūrės laimikį. Taip greičiau. O kuo daugiau duobių, tuo daugiau šansų rasti, ką nors gražaus.
Štai pirmas, antras signalas, prasideda paieškos. Vienas kamštukas, antras kamštukas… ech, tikrai pijokai čia gyveno, gyvena ir gyvens… Bet yra ir privalumų – kur pijokai, ten pamesti daiktai.
Pyp.. pyp.. pirma dienos monetėlė – ne kas kita, kaip kapeikėlė, menanti Sovietų Sąjungos laikus. Dar pora degtinės kamštukų rodo, kad jie buvo tikrai linksmi…
Pyp.. pyp.. ir antra monetėlė, mirusi boratynka – jau kur kas senesnių laikų…
Ir tamsa.
Ech, nebloga paieška šitą gražų rudens vakarą…
Išjungiam detektorių ir einame namo… Bet istorija juk ne apie vakarą, o apie naktį.
Taigi, atsidarę alaus „skarbonkes“ (tęsdami senolių pijokavimo tradicijas) lėtai apžiūrinėjom radinius, kalbėjomės apie detektoriaus paklaidas, ieškant vietos, apie minusus, žvalgantis labai užterštose vietose, ir metalinę tvorą, po kuria gali būti aukso grynuoliai ir tau su metalo detektoriumi būtų labai sunku, jei iš vis įmanoma, juos rasti. Taip bekalbant, kilo mintis, užsidegus namų lempas, išeiti į lauką truputį dar pasižvalgyti. Vėl pasiėmėme vieną detektorių, kastuvą ir pinpoint‘erį.
Nu ką, išgeriame paskutinį gurkšnį ir pirmyn į naktinį „nuotykiuką“.
Pirmasis signalas gautas vos išėjus iš namų. Pati žemė norėjo atiduoti visus kamštelius.
Vienas, antras, trečias… Oi, net pamečiau skaičių, kiek jų ten daug dūlijo žemelėj… Ir staiga šūksnis prasklaido nakties tylą.
Žiedas!!!…
Dirbtinės šviesos spinduliai apšvietė žiedo paprastutį kontūrą ir atsispindėjo paauksuotose dalyse… Deja, keturi brangakmeniai jau buvo atsiskyrę nuo viso papuošalo. Su jais jis būtų dar žavingesnis, bet pirmas žiedas yra pirmas. Tobulas toks, koks yra…
Toks radinys tik dar labiau uždegė aistrą ieškoti.
Štai, atsirado prožektorius ant galvos ir jau ribos prasiplėtė toliau nuo namo, kur apšvietimas negalėjo pasiekti.
Duobė po duobės, kamštelis po kamštelio ir jau, kai atrodė, kad žemė šiandien daugiau nieko įspūdingo neduos… MONETA.
Tai ne šiaip kapeikėlė, nors ant jos šmėžavo rusiškas užrašas kapeika. Ne, ne..
Herbo pusėje nebuvo nei SSRS simbolikos, nei skaičių kurie prasideda 19… Didelė H raidė puikavosi kitoje pusėje. Visai kito amžiaus moneta, kurios priekyje švietė 18….
Tobula rudens naktis, šiltas oras ir amžina tyla, kurią drumsčia detektoriaus garas pyp… (nes nepasikroviau ausinių ) Daug emocijų, daug radinių ir suvokimas, kad net ir bulvių lauke gali slypėti lobiai. Ne, ne.. Aš nekalbu apie auksą ar sidabrą, aš kalbu apie atradimo džiaugsmą…
Aišku, visada geriau, kai jis spindi geltonai ar baltai…