O, moneta!
5 kapeikos
Planuoti ir ruoštis žygiui su detektoriumi – misija neįmanoma (?)… Kodėl? Nes, kai tik susiruoši, nusiteiki, sukrauni įrangą į bagažinę, iškart kažkas sutrukdo ir tavo visi planai eina velniop… Todėl geriausia (patarimas) tiesiog imti ir daryti čia ir dabar.
Laikrodis lėtai muša minutes. Darbo laikas eina į pabaigą.
Vieni mėgsta po darbo atsisėsti ant sofos priešais televizorių ir ilsėtis. Kiti keliauja susitikti su draugais, siaubia kavines, renginius. Dar kiti – meno gerbėjai ir mylėtojai. Juos vakarais sutiksi parodose, teatre, kine ir pan. Na, o mes šią vasarą atradome naują veiklą (jau žinote tai) – žygiai su metalo detektoriumi ir kastuvu ant peties.
Taigi, darbo pabaiga… Greit namo… Maistas… ir į trasą, kaip sakoma 🙂
Mes taip ir nenueisim iki to kalno...
ieškotojas
– Šiandien varom į kalną… Laukas nupjautas, – pasiūlymas.
– Varom, – jau bėgam prigriebt kuprinės su daiktais (kažkaip, pastaruoju metu, kuprinėje supakuoti visi reikalingi daiktai, telieka įsipilti vandens ir patikrinti ar baterijos veikia).
Ir mes išėjome…
Manot, kad mes iki numatyto objekto priėjome? Cha… Pasirodo planuoti ne tik išvykos laiko negali, bet ir vietos.
Pypt.
Ieškokit lavono.. Nes abejoju, ar jis grįžo namo... Pamesk tu tokį pinigėlį...
komentatorius
Pora dešimčių metrų nuo namų ir jau signalas… Šimtąkart išieškotas kelias, tačiau vis tiek pypt.
Na, ką… Kasame, nes signalas stiprus ir rodo ne eilinį metalą, kaip visada.
– Kažkokia nesąmonė, vėl durniuoja, – piktinasi kasėjas, reguliuoja signalo jautrumą ir distanciją, bet signalas nedingsta.
– Tu neverk, kask, – ieškome pinpoint’erio.
– Kasu, bet čia nieko nėra, – abu jau tikrinam su prietaisais.
Išartos žemės gumulai labai nepatogūs paieškoms. Šiemet iš vis žemė nemaloniai “gumuluota” ir, giliau pakasus, jaučiamas puvimo kvapas, o jei dar molingas paviršius… Kartais norisi turėti kirtiklį.
Mūsų tyrinėjami laukai stipriai užteršti metalo liekanomis, todėl, net nustačius parametrus, dažnai tenka lenktis dėl “šaibų” ar žemės ūkio technikos nuolaužų, todėl, kai nieko nerandi, imi mąstyt, kad eilinį kartą apsigavai.
-O!
– Kas?
– O! Mes taip ir nenueisim iki to kalno…
Didelis apvalus daiktas. dar tokio neteko gyvai matyti ar rankose laikyti… Patrinam.. Nuvalom purvus… O! 1875 – sunkiai įžiūrimi. 5 kapeikos… Koks grožis… Iškart puolame fotografuoti ir “googlint” – Rusija, 5 kapeikos, Aleksandro II-ojo laikų. Nors dažnai pasitaikantis pinigėlis, bet mums į kolekciją labai labai labai tinka. Kiek laimės ir džiaugsmo.
Draugai juokauja, jei taip ir toliau, kita moneta bus ATR laikų… Tarp pirmosios ir dabartinės 110 metų skirtumas. Šiaip nesispjaudom… Gerai būtų tokia progresija monetas kast 🙂
Einame toliau… trys žingsniai… negalim patikėt… trys žingsniai ir pypt… vėl stiprus nemetalo signalas… Kasam… Jau azartas neša stogą, o jei vėl – antra? Gi prieš savaitę čia viską išvaikščiojom. Pasislėpė, išdykėlės 🙂
Tikrai, dar viena… moneta… Šįkart sovietinė, 1983 m.
– Reikia sekti kultivatoriaus vaga. Čia jas atnešė… Gal kokią puodynę išardė, – fantazijos visiškai užvaldė protą. Jokio racionalumo neliko, o kai vėl pasigirsta “pypt”, visas savaitės nuovargis dingsta, miego poreikis išgaruoja…
– Kažin, ką buvo galima už juos nusipirkti… Gal žmogelis liko be duonos, – svarstome.
-Ieškokit lavono.. Nes abejoju, ar jis grįžo namo… Pamesk tu tokį pinigėlį…, – rašo ir juokiasi (tikriausiai pinigo savininkui buvo nejuokinga, o dar kur visi velniai iš žmonos).
– Jau visą lauką išrausėt? Daugiau nėra? – juokais ar ne palaikymas šimtaprocentinis.
Ir tikrai, kažin, kaip jautėsi žmogus pametęs 5 kapeikas caro valdymo laikais… Kaip liūdėjo 20 kapeikų savininkas sovietmečiu… O gal net nepastebėjo?
