arba kaip aš zirziau, jog nieko nerandu
Vinys
Kiek laiko praėjo? Daug… Tikrai daug…
Mintyse vis dar sukasi vasaros prisiminimai.
Ilgi ir nuostabūs vakarai. Tokie ugningi, kad net atrodo kaip netikri. Atrodo, kaip “fotoshopinti“…
Tylą skrodžia garsai.
Ore tvyro įvairūs kvapai.
Pypt. Signalas. Laikas kasti.
Jau geriau vinis, nei nieko. Kaip galima vaikščiot pora valandų ir nė karto nepasilenkti? Man jau atsibodo.
AŠ
Puikiai išsilaikiusi pasaga išlindo visai netikėtai vos po kelių nesėkmingų pritūpimų (pora vinių ir aliuminė viela – tėti, kiek galima juos mėtyti?)
Sako pasagos neša laimę… Na, faktas, kad turi ją, nekeičia fakto, jog vis dar nenusipirkai loterijos bilieto. Tai, kaip tada ji gali atnešti laimę?
– O šiandien bus laiminga diena, – nusišypsojom.
Su tais žodžiais signalas sumušė rekordus.
– Auksas, – jau nebejuokingas juokelis.
Aišku, vis dar jokio aukso, tačiau ir čia teko paprakaituoti. Pinpointer’is rodo, kad tai bus didelis daiktas. Faktas, bus metalo luitas, tačiau tikrai nesitikėjau išrausti vikšro dalies (vieną gabalą galite pamatyti nuotraukose, kitas, kažkodėl tai, liko neįamžintas ir dargi pasiliko lauke). Po poros tokių dalių kilo klausimas, kodėl jie čia mėtosi, kodėl po remonto niekas nesurinko likučių.
Na, bet žinant sovietmečio kolūkio traktoristus/kombainistus ir pan. klausimų daugiau nekilo. Retas kuris tais laikais tausojo jam patikėtą valstybinį turtą ir dar rečiau remontavo be “sutepimo”, po kurio daug kas pasiliko ten, kur ir nukrito… Tame tarpe ir ponas vairuotojas.
Po vikšrų sekė dar daugiau metalo laužo. Kažkodėl norėjosi iškasti viską. Buvo visai nesvarbu: viela, metalo atplaiša ar vinis. Atrodė, kad vykdai kažkokią švarinimo misiją. Surastos šaibos ir kultivatoriaus virbai nugulė į kuprinę, kuris vis sunkėjo ir sunkėjo.
Netikėtai pasirodė kaltiniai vinys – senoviniai. Kažin, ar yra koks šaltinis, kuriame būtų galima rasti daugiau informacijos, kada ir kokie vinys buvo gaminami, naudojami, nes šitie tikrai ne nauji? Vėliau sužinojome, kad radome daug tarpukario laikotarpiu naudotų pasagoms tvirtinti (vis dar neatsistebiu, kaip žmonės vos dirstelėję gali pasakyti kam kas yra skirta).
– Tu tikriausiai visus vinis iš lauko surinksi, – šaipėsi iš manęs.
– Jau geriau vinis, nei nieko. Kaip galima vaikščiot pora valandų ir nė karto nepasilenkti? Man jau atsibodo.
– Pasimėgauk.
– Kuo čia mėgautis? Arba kasi arba eini namo, – į tokius žodžius mano kompanionas atsakė šypsena ir nupėdino toliau. Aš likau šalia savo “kaltinukų”, dėliojau juos ant žemės (nagi, nagi, fotosesija).