Čia tikrai ne visi ginčijasi, nors pasitaiko
Ginčionių kaimas
Kun. J. Reitelaitis nepublikuotame rankraštyje, kurį vadina monografija, Ginčionių istoriją pradeda nuo XVI a. Jis rašo: ” Į rytus nuo Seirijų, į Šiaurę nuo Sagavo yra Ginčionys. Ligi 1914 m. čia buvo dvaras ir kaimas, o dabar yra tik kaimas. Vietos gyventojai teigia, kad Ginčionyse žemės yra 82 valakai arba 920 margo.” (1 valakas – apie 21 hektarą).
1511 m. Jurgis Radvila įkuria Seirijų dvarą. 1541 m. dvaro savininku tampa Jurgio sūnus Mikalojus Radvila, kuriam valdant, 1547 – 1559 m. buvo įgyvendinama žemės reforma – žemė dalijama valakais, nustatomos kaimų ribos. Tokiu būdu susiformuoja Ginčionys.
XVII a. į Seirijų apylinkes buvo siunčiami vokiečių amatininkai. Jie buvo apgyvendinami šalia kelio einančio iš Seirijų dvaro pro Gervėnus, Ginčionis, Noragėlius, Vosbūčius į Nemunaitį. Kurį laiką šis kelias buvo vadinamas Vokiečių gatve.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad baudžiava Ginčionių dvare išliko iki 1861 m. kovo mėn.
Karai Ginčionių nepagailėjo. Tiek Pirmas, tiek Antras pasaulinis karas niokojo dvaro likučius, kaimo vyrai buvo imami į kariuomenę. Pasakojama, kad ir kaimo apylinkėse buvo palaidotas ne vienas vokietis ir rusas.
1915 m. rusai (vokiečiai buvo priversti trauktis iš užimtų teritorijų) sudegino Ginčionių dvarą.
1940 m. rugpjūčio 24 d. rusai aplankė Raganiškės, Zaleskovčyznos ir Ginčionių dvarus, įvertino jų būklę. Raporte teigiama, kad dažnai dvarai neatitinka savo būklės, tačiau juose galima rasti vertingų daiktų, sukauptos nemažos bibliotekos, buvo sudaryti sąrašai, ką galima nacionalizuoti.
Sovietiniai trėmimai neaplenkė ir Ginčionių. Ne viena šeima atsidūrė tremtinių sąrašuose (kas už tai, kad buvo traktuojami, kaip “buožės”, kas už “antivalstybinę veiklą”, o kas – “nes taip reikėjo ataskaitai”).
Po karo Ginčionių vyrai stojo į partizanų gretas. Daug šeimų prarado savo vyrus, brolius, tėvus… Kalniškės mūšis galutinai palaužė kovotojus, pavieniai kovotojai prisijungė prie kitų partizaninių būrių.
Ginčionys – kaimas, kuriame žmonės ginčijasi (?)… Tikriausiai ne daugiau, nei kitur, tačiau pavadinimo kilmė tiksliai nėra žinoma.
Ginčionių teritoriją vietiniai buvo suskirstę ir iki šiandien vadina savaip: Maneliškė, Gaidziškės, Gaidzekalnis, Plentauka, Vijunkai, Lapūkinė, Dvaralaukis, Skynimai. Kai kurios teritorijos irgi išskirtinės, pvz. Semeno kalnas.
Apskritai visas kaimo ir dvaro gamtinis kraštovaizdis yra unikalus ir išskirtinis. Sprendžiant iš kalnuotų ir vingiuotų laukų, pelkių ir akivarų likučių, šioje teritorijoje kadaise buvo ežeras. Žinoma, kad visas šis regionas buvo jotvingių gyvenamos žemės, todėl neatmetame galimybės, jog Ginčionių kalnai mena gyvenvietes, žygius ir karus, nors tai patvirtinančių radinių ir nerasta (manome, daugiausia žalos padarė sovietmečiu vykdyta aktyvi kolūkinė veikla, nes dauguma galimų tyrinėti teritorijų buvo ariami plotai).
Šis kaimas - kaip visi... Su savomis istorijomis ir keliais skeletais spintose...
Iš esmės, šis kaimas – kaip visi. Čia gimė ir mirė, statė ir griovė, kovojo ir mylėjo, neapkentė ir susitaikydavo. Pasitaikė kaimynų kovų dėl rubežiaus ir vakarinių susitikimų tarp jaunų įsimylėjusiųjų. O kokie kaimo šokiai! Sako, visi kalneliai buvo nutrypti, net šienaut nereikėjo, keliukai praminti nuo vienos sodybos prie kitos, o žiemą kalnai nuslidinti tiek, kad savo atvaizdą buvo galima matyti.
Nei karai, nei okupacijos nepakeitė Ginčionių gyventojų: geraširdžiai, atlapaširdžiai, darbštūs, paslaugūs, užjaučiantys, karingi ir užsispyrę (na, tikri dzūkeliai)… Vieningumo ir bendrystės juos mokė gamta. Čia nei miško buvo, nei ežero, nei žemė labai derlinga, todėl teko suktis, kaip išmanė.
Bet ir kaimas... Ale, nei uogos, nei grybo, nei žuvies... Kur mes, kaimynka, nutekėjom?
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo aktyviai kuriami kolūkiai. Šis procesas neaplenkė ir Ginčionių. Dvaro tuo metu jau tik vardas buvo belikęs ir pora apgriuvusių po karo pastatų.
Gyventojai buvo raginami keltis į naujai kuriamus miestelius. Taip daug Ginčionių kaimo šeimų nusikėlė ir apsigyveno Noragėliuose.
Likę ilgai priešinosi sovietiniams planams galutinai sunaikinti visus vienkieminius kaimus, tačiau užsispyrimas buvo ir yra vis dar ryškus čionykščių bruožas.
– Niekur aš neisiu, tegul jėga iškelia, – ne vienas kartojo atvykėliams.
Po nepriklausomybės susigrąžinimo prasidėjo kolūkio irimas. Žmonės suskubo į dalybas. Kas traktoriuką į kiemą nusivarė, kas grūdų maišą ant peties, o kam tik pora raudonų plytų… Visi savaip sovietmečio pabaigą pažymėjo.
Žemės reforma atnešė viltį, kad pagaliau visi turės savo sklypelius ir galės ūkininkauti. Aišku, reiks ne vienerių metų riboms nustatyti, ant “rubežiaus” ąžuolus ir beržus užsodinti, akmenimis susikirtimo taškus pažymėti.
Visi sujudo, sukruto… Kas su savo arkliu, kas su pasiskolintu, o kas su “kolūkiniu” traktoriumi. Puolė Ginčionių kaimo gyventojai ūkininkauti – bulves auginti, javus sėti, gyvulius veisti ir t.t. Jau atrodė, kad kaimas atsigaus ir augs.
Šiandien Ginčionys liūdi… Vis daugiau ir daugiau tuščių namų ir byrančių langų… Gamta grįžta į pirminę savo būseną. Miškai, pelkės ir krūmynai tapo prieglobsčiu stirnoms. Čia drąsiai savo meilę demonstruoja šokantys kiškiai ir ryškiaspalviai paukščiai. Pastarieji kartu su svirplių muzika sukuria gamtos simfoniją, kuri kaskart stebina ir užburia.
Vakarais gali išgirsti (o gal net ir pamatyti) briedį ir jo šeimyną. Bosu jam pritaria stirninas ir varlių choras. Žaliąsias greitai išvaiko raudonkojis gandras.
Tik atsargiai, nepražiopsok šernų. Jie nelinkę bendrauti su žmonėmis, tačiau iš tolo puškuojanti gauja… Saugok bulves ir javus… O gal reikia pasidalinti ir su jais?
p.s. 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Ginčionyse gyveno 77 asmenys, 2011 m. – 64 (iš jų 29 vyrai ir 35 moterys).
Ginčionių km. (nuotraukos iš asmeninio archyvo)