Vasaros vakarai

Kai tyliai leidžiasi saulė, o tu vis dar pėdini su metalo detektoriumi, supranti, jog nereikia jokių jogų ar meditacijų. Buvimas su savimi ir čia ir dabar, tyloje (na, kokia ten tyla… 🙂 amžinas cypimas) padeda susidėlioti mintis ir išvalyti smegenis nuo bereikalingo šlamšto, kurį krauname ir krauname. Mūsų nykštukai esantys galvose lyg pamišę pluša kiauras dienas dėliodami mūsų idėjas, užduotis, susigalvotas veiklas ir nebūtas baimes, nuoskaudas… Jie tiek pervargę, kad, dažnai, tiesiog numeta į kampą (kaip ir tu pats darai su nešvariais skalbiniais – tiesiog sumeti kampe prie skalbyklės (gerai, kas ne kambaryje ant kėdės 🙂 ) šūsnį popierių ir bėga toliau.

Kas sugebės filtruoti tą informaciją, kurią siunti nykštukams? Jie pervargę ir pasimetę…

Tyla. Leidžiasi saulė. Keli lietaus lašai atgaivina orą, po kurių seka įstabaus grožio vaivorykštė.

– Sako, kad viename vaivorykštės gale gnomai auksą slepia, – susimąsto. – Kaip manai, kuriame?

– Galim su detektoriumi patikrinti, – nusijuokia (Ne, aukso neradome, bet puodo šukių pasitaikė… )